“Caciocavallo” – karvės arba avies pieno sūris, kilęs iš Sicilijos, paplitęs ir gaminamas visoje Italijoje. Sūris gali būti ašaros, kriaušės ar moliūgo formos, su kieta, valgoma žieve.
Italų kalboje “cavallo” reiškia arklys, todėl egzistuoja teorija teigianti, kad sūris buvo gaminamas iš kumelės pieno, nors, atrodo, kad tam nėra jokio istorinio pagrindo.
Gamybos procesas labai panašus į “mozzarella” gamybą, todėl Caciocavallo dar vadinamas džiovinta (brandinta) “mozzarella”. Nepasterizuotas pienas pakaitinamas 36-38 C ir sutirštinamas veršiuko renetu. Varškė susmulkinama graikinio riešuto dydžio gabalėliais ir paliekama 4-10 valandų (priklausomai nuo pieno rūgštingumo, oro ir t.t) tol, kol pasiekia tokią būklę, kad gali būti plėšoma juostelėmis. Tuomet sūrio virvelės susukamos į rutulį, spaudžiant, kad neliktų jokių skylučių viduje ir kad išorė būtų tolygi. Tokiu būdu pagamintas sūris panardinamas į verdantį vandenį, kad sutvirtėtų paviršius, paskui dėdamas į šaltą vandenį, kad sumažėtų temperatūra. Vėliau sūris yra brandinamas sūryme nuo 6 valandų iki kelių dienų. Po brandinimo sūryme aplink “kaklą” surišama virvelė ir sūris pakabinamas toliau bręsti (mažiausiai dviem savaitėms). Italų kalboje yra posakis “baigti kaip Caciocavallo”, reiškiantis būti pakartam.
Jaunas sūris labai švelnaus skonio, todėl dažniausiai vartojamas vienas ar salotoms gardinti. Kuo ilgiau sūris brandinamas, tuo aštresnis ir kietesnis tampa, tuomet juo gardinamos trintos sriubos, padažai, gali būti kepamas ar tiesiog vartojamas kaip stalo sūris.
Šio sūrio neturime pastoviame asortimente, atsivežame karts nuo karto.